!

Užteko vienos knygos, kad Juozas Erlickas pataptų mėgiamu mano lietuvių rašytoju. O tokių nėra daug, bene tik V. M. Putinas ir J. Biliūnas. Kiti arba dar tinkamai neatrasti, arba nepalikę puikaus įspūdžio. Skaitydamas Erlicko „Bajorų“ patyriau jau primirštą jausmą: aš su malonumu skaičiau knygą! Pastaruoju metu teko rankose laikyti tik Granausko, Juknaitės ir kitų Lietuvos novelistų rinkinius, kurie buvo kupini įvairių simbolių, užslėptų prasmių ir panašių dalykų. Šių autorių kūryba savo estetine, literatūrine puse yra gera, tačiau jos siužetas yra neintriguojantis, maža to, kūriniai panašūs. Praktiškai visų privalomų perskaityti novelių formulė ta pati: niūri nuotaika + mažai veiksmo. Jas skaitant nepatiri malonumo, tik nuovargį stengiantis išlikti atidžiam ir prievarta bandant įjungti savo vaizduotę. O tai sudėtinga, žinant, kad knygas skaitau dažniausiai jau gulėdamas lovoje, minimum 01:00. Faktas, kad jei ne lietuvių egzamino programa, aš tikrai viso to neskaityčiau, lygiai kaip neskaitytų ir tūkstančiai kitų abiturientų.

Ir negalvokit, kad man, ar tiems tūkstančiams, na, šimtams, trūksta kultūros ar intelekto. Ne, visko yra pakankamai. Nėra tik pasirinkimo laisvės. Kodėl moksleiviai turi skaityti 800 puslapių Vaižganto „Pragiedrulius“ ar daugeliui visiškai neartimą Vaičiulaičio kūrybą? Juk jie galėtų pasiimti Konan Doilio raštus ir mėgautis Šerloko Holmso detektyvinėmis istorijomis. Kertu lažybų, kad jos patiktų bent 70% visų moksleivių, pamokų metu vyktų aktyvios diskusijos ir mokykla tikrai priverstų pamilti skaitymą. Tačiau Konan Doilio ar Žiulio Verno įdomumo kūrybą apžvelgėm gal aštuntoje klasėje. Gerbiu minėtus lietuvių autorius, kaip ir visus rašančius žmones, tačiau kas nusprendė, kad būtent su jų kūriniais moksleiviai turi susipažinti?

Kita tema. Man labai patiko klasiokės pastebėjimas: kodėl dvyliktoj klasėj, kuomet žmogui psichologiškai yra pakankamai sunku, reikia pereiti tokius autorius kaip Škėma, Vaičiulaitis, Granauskas, Juknaitė? Juk gilinantis į kokią nors „Baltą drobulę“ galima pačiam pasijausti sergant šizofrenija. Kita vertus, devintokas ar dešimtokas Garšvos istorijos vis tiek nesuprastų. O kada gi kitąkart pasiryžtum ją skaityti, jei ne mokykloje. Gaunas paradoksas. Hmm.

Ką nors neigiamai vertindamas visada galvoju, kaip manąją kritiką prieš patį mane atsuks priešingos nuomonės turėtojai. Jie akimis grįš į antrąją pastraipą ir sakys, kad literatūroje svarbu ne vien įdomumas. Taip! Reikia mokėti nagrinėti kūrinius, kuriuose esmę sudaro ne siužetas, bet nuotaika. Tačiau reikia savotiškos lygybės, pvz. tarp Vilimaitės ir Apučio temų mes galėtume įmaišyti tą patį Erlicką. Būtų atgaiva. O dabar, kai atgaivos nėra, toji niūri Lietuvos kūrėjų nešama nuotaika vis kaupiasi, kaupiasi ir mokslo metų gale, prieš pat valstybinį Lietuvių kalbos egzaminą, pasiekė aukščiausią tašką. O gi pavasaris juk, reikia šypsotis.

Dabar eisiu pabaigt skaityti „Stiklo šalį“, vardan dar didesnio niūrumo galvoje. Šalia ant stalo guli Remarko „Trys draugai“ ir „Pete Doherty: On the Edge: The True Story of a Troubled Genius“. Bet jų skaityti negaliu. Štai dėl ko aš labiausiai pykstu.

P.S. Čia turėjo būti dienoraštis apie Juozą Erlicką.

Rodyk draugams

Algimanto Baltakio dėka bene pirmą kartą nuoširdžiai skaičiau ir žavėjausi poezija. Eilėraščių niekada taip nevertinau, ir turbūt nevertinsiu, kaip kad prozos kūrinių, bet vis tiek jie emocijas sukelia. Anksčiau praktiškai nesukeldavo.

Pasižadėjau sau rytoj bibliotekon grąžinti „Žvirblių žiemavietę“, tad du šauniausius kūrinius perrašau čia. Tegul neužsimiršta:

Rodyk draugams

„Sienos“ moterys nedavė man akreditacijos į koncertą, tad nesutaupiau 30 Lt. Bet kokiu atveju, klubas vis tiek gavo nemokamą reklamą:

http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1009250

Sunku apžvelgti tokį vakarą, be to, skubėjau, tad gavos labai vidutiniškas straipsnis.

Skirtumas tik tas, kad į sceną lipo nebe „Lietuvos roko viltys“, o „dar viena išyranti alternatyvios muzikos grupė“. Daug nevėluodami Tomas, Miroslavas, Erikas ir Vladas lipo į sceną ir be jokių pasisveikinimų ar dainų įžangų sugrojo

Taip rašyti negalima, nesuprantu, kaip nepastebėjau prieš išsiųsdamas. Sakinys „Viskas prasidėjo nuo „Round and Round“, viskas ja ir baigės“ irgi dviprasmiškas, atrodo, kad koncertas prasidėjo nuo „Round and Round“, nors turėjau galvoje, ne balandžio 19 d. pasirodymą, o visą Gravel kelią į viešumą.

Naiviai tikiuos, kad skaitytojai nebus pastabūs ir praleis pro akis klaidas. Juolab, kad ten net ne tekstas, o vaizdo įrašai yra svarbiausia. Ačiū Edvinui ir jusdoite už juos. Pastaroji akustinės programos metu nepadoriai arti laikė fotoaparatą, tačiau rezultatą, bent jau garso prasme, išgavo labai gerą. Ačiū darkart, malonaus žiūrėjimo ir skaitymo.

Rodyk draugams

Rodos jau tikrai viskas, paskutinysis Gravel koncertas nedavė pagrindo tokioms viltims kaip „o gal jie gros ir toliau“. Nebegros. Nors Sinickis taip ir nepasakė konkretaus IKI, viskas ir taip aišku. Jaučiuos keistai, nes po velniais, liūdna. Man Gravel reiškė ir tebereiškia daug, jie yra pirmoji grupė, kurią nuoširdžiai pamėgau ir kurie tuo pačiu buvo ČIA, o ne kur nors D. Britanijoj.

Noris keikti juos, kad nupsrendė išskirti, bet užuot moralizavęs padėkosiu tiems keturiems lenkams už visą muzikinę veiklą. Konkrečiai:

Tomui dėkui už tai, kad toks reiškinys kaip Gravel apskritai egzistavo. Viliuos, kad šis ekonomistas išliks viešumoj, ir toliau trauks per dantį visus, kurių niekas kitas nepatraukia. Sinickis turi daugiau šarmo nei pusė Lietuvos šou pasaulio žvaigždžių kartu sudėjus. Arba pastarieji tik jo neatskleidžia, nes bijo. Sinickis nebijo nieko, štai kur paslaptis.

Miroslavui - už visus gitarų solo, ypač „I'll Burn Your House on Sunday Morning“. Ten yra profesionalu. Kaip ir „Trust“, kurios gyvai taip ir neišgirdom. Galėjo Sienoje ir klavišiniai kur nors kampe stovėti.

Vladui - už „For the First Time“.

Erikui - už buvimą šešėlyje scenoje, bet ne bendrame grupės skambesyje. Visada gerbiau būgnininkus, nes jie dažniausiai būna nepastebimi, tačiau vis tiek savo darbą atlieka kaip reikiant.

* * *

Tai vat taip, nyksta rokenrolas pas mus. Lauksiu kitos LIETUVIŠKOS ROKO MUZIKOS VILTIES. Kiek jau kartų toji frazė girdėta. Gravel tokia netapo, Sweetness Theory netapo. Flamingo? Linkiu sėkmės Flamingo. Svarbiausia, kad bent viena pretendentė į VILTĮ visada išlieka. Kai jau nebebus kam tos etikėtės klijuoti, reikės kaip reikiant sunerimti.

Pabaigai - koncerto įrašas, puikiai atskleidžiantis, kas yra tie Gravel. Per 3,5 minutes, rankose turėdamas vien akustinę gitarą Tomas sugeba pabendrauti su publika, sudainuoti dainą, išsityčioti iš spaudos, Mamontovo ir apgauti visus ištikimiausius savo klausytojus. Juokiuos, nes apgavo ir mane. Buvo linksmą per tą Dviratuką, nors tu ką. O juk laikome save tokiais alternatyvčikais, kuriems bet kokia minedo lygio kūryba turėtų ne sukelti juoką, o tiesiog būti ignoruojama.

Gravel - Dviratukas (gyvai klube Siena, Kaunas, 2008 04 19)

* * *

Kam įdomu - mano asmeninės koncerto nuotraukos:

http://picasaweb.google.com/Karolis.H/GravelIrVLSienoj

Fotografavusiųjų ten buvo ir daugiau, tad būtų malonu, jei susisiektumėt su manim ir atsiųstumėt nuotraukas. El. paštas - Karolis.h@hotmail.com . Šypt ;}

Rodyk draugams

Mačiau pirmąjį „Step Up“ („Šokis Hip-Hopo ritmu“), perdaug nesužavėjo. Į antrąją dalį ėjau su išankstiniais pesimistiniais lūkesčiais ir, pasirodo, klydau. Puikus filmas gražiam pirmadienio vakarui, tokiam koks ir buvo šiandien.

Iš 90 filmo minučių bent 30-yje rodoma šokio pamokos ir tų pamokų rezultatai. Viskas atidirbta iki menkiausio judesio, gatvės nuotaika sukurta taip, kad aš ja patikėjau. Patikėjau visa hip-hopo kultūra ir tuo, kad žmonės gali ja gyventi. Lietuvoj pavyktų sukurti tik prastą to imitaciją, ką ir daro visi mūsų reperiai, dėl to filmui pasibaigus netgi buvo liūdna. Išėjom iš salės šokdami ir žinodami, kad nieko tokio pas mus nepamatysim. Filmai dažnai tam ir skirti, kad sužavėtų ir paskui leistų suprasti, kad realybėje ką tik matytų dalykų patirti nepavyks. Nervina.

Aišku, „Step Up 2“ parodo tik popsinę hip-hopo pusę, už ką tikrieji reperiai šio filmo nekęs, kaip nekenčia 50 Cent'o ar kokio nors Ludacris'o. Man pačiam dėl to nei šilta nei šalta, nors dar prieš kelis metus pats nešiojau apsmukusias kelnes ir XXL bliuzonus. Dabar jaučiuos tarsi grįžęs į tuos laikus, klausau Timbaland „Shock Value“ ir tuoj jį įveiksiu. Groja 16-oji („Apologize“) ir man vis dar nepabodo. Ausys nuo seno apsipratę.

Visas šis žavėjimasis pasibaigs gal jau rytoj, tačiau dabar esu pakylėtas hip-hopo dvasios, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ir svarbiausia, jog visa tai yra tokio komercinio ir nuspėjamo siužeto filmo, kaip „Step Up 2“ nuopelnas. Vadinas, dar neturiu savo super rafinuoto skonio ir netapau visišku snobu. Vis dar žavi paprasti ir milijonui kitų žmonių patinkantys dalykai. Puiku.

Finalinis šokis - Lietuje. Atrodė įspūdingai.

Rodyk draugams

Priešpaskutinį 2007-ųjų vakarą rašiau: „Gravel su kiekviena diena tampa vis profesionalesni, į priekį juda Sweetness Theory. Ankščiau ar vėliau vis tiek bus ypatingų dalykų. Belieka laukti“.

Laukti teko ne taip ir ilgai, tik kad ypatingi dalykai buvo ne tokie, kokių tikėjaus. Gravel šiuo metu groja taip gerai, kaip niekad ankščiau, bet jau po koncerto Sienoje žada mesti muzikavimą. Pamažu buvau su ta mintim susitaikęs, kol šiandien sužinojau kitą dalyką: išsiskiria Sweetness Theory. Kas gi čia daros? Jie buvo atsinaujinę savo blog'ą, paskelbę apie naujus įrašus ir netgi koncertinį turą (!) ir še tau kad nori, pasirodo tas, pirmasis turas bus ir paskutinysis, nes Šarūnas metams išvyksta į Prancūziją.

Plačiau: http://whatson.delfi.lt/news/music/article.php?id=16650337

Nors Sweetness reikšmė man toli gražu nebetokia, kaip po koncerto DžemPub'e, jie vis tiek yra nusipelnę palaikymo ir buvimo scenoje. Po naujienos apie turą pagalvojau, kad pagaliau ledai pajudėjo, pagaliau tie vaikinai nuveiks kažką rimčiau pastebėtino. Kas žino, kaip viskas galėjo ir tebegali susiklostyti toliau. Gal būt jie kris į akį kokiam nors Rygos prodiuseriui? Latvijoje žmonių muzikinis išprusimas didesnis. Vis dar tikiu gražia pabaiga. Kodėl gi vietoj Šarūno nebandžius ieškoti kito vokalisto? Jo balsas geras, tačiau nepakeičiamų nėra. Aišku, ne man spręsti asmeninius dalykus. Ką galiu padaryti, tai atvykti į koncertą Kaune ir oficialiai atsisveikinti su Sweetness muzika. Tą ir padarysiu. Ir tikiuos jie įrašė „The Red Carpet Story“, būtų geriausias kūrybos palikimas.

Nors toji Delfi naujiena nuvylė, iš esmės paties laukia aktyvus gyvenimas, nuo kitos savaitės prasidės koncertų mini maratonas: 19 d. Kaune „Gravel“, 26 d. - Atika, o gegužės 9 - Sweetness Theory. Trys įsimintini apsilankymai Kaune, trys skirtingai žavūs vakarai. Bus puiki atgaiva tarp įskaitų ir paguoda už šiandienos nenuvykimą į Klaipėdą.

Štai šio žmogaus nebematyti scenoje bus liūdniausia, dėl kitų atrodo nei šilta, nei šalta.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Po viešų sarkastiškų pasisakymų Lietuvos politikų atžvilgiu, barnių ir nuolatinio dar neišleisto albumo gyrimo asmeniniame blog‘e GRAVEL lyderis Tomas Sinickis buvo pritraukęs pakankamai žiniasklaidos dėmesio. Jam dar neišblėsus grupė metė aukščiausią savo kortą – metus brandintą antrąjį albumą „Dirty Beauty“ ir… paskelbė apie išsiskyrimą.

Sunku pasakyti kiek tame yra tiesos, svarbiausia viena: 11 daugiau ar mažiau šviežių GRAVEL dainų prieinamos kiekvienam delfi.lt lankytojui. Pirmąjį albumą „Pockets Full of Fun“ pardavinėję už 30 Lt, šįkart grupė visiškai nusipigino, nors kaip sakė pats Tomas: „Jei bandai skleisti kažkokias idėjas ir nori pasakyti, kad Lietuvai kažką gero darai, tai tu neprašyk už tas idėjas pinigų“.

Siunčiamės pirmąją dainą, dar prieš metus girdėtą „Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai“. „Dirty Beauty“ versija nuo ankstesniosios nesiskiria niekuo, tiesą sakant, čia ir yra toji pati ankstesnioji. Nors „Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai“ tobulinti jau nebėra kur. Užvedantis rifas, ir kandžiai apdainuota naivių Lietuvos merginų dalia pakliuvus į užsieniečių rankas neatsibosta ir po dvidešimties perklausymų. Gaila, tik kad per koncertus Tomas jos taip energingai neištraukia.

Toliau – albumo ir visos GRAVEL kūrybos pažiba, 7 minučių baladė „Foreign Policy“. Pagaliau kokybiškas įrašas, džiaugsmas tiems, kurie šią dainą klausydavo tik per YouTube ar turėjo traškantį bootleg‘ą. Nori nenori „Foreign Policy“ yra lygintina su OASIS profesionalumu, plojimai GRAVEL už tai. Vargu, ar ši daina kada nors pasieks brolių Galagherių ausis, bet jei pasiektų, jiems turėtų patikti. O pradžiai norėtųsi, kad ją išgirstų bent latviai ar lenkai, jiems taip pat patiktų.

Interviu Delfi Tomas kalbėjo, kad „kas antra albumo daina yra apie seksą“. Keisčiausia, kad tuose žodžiuose yra daug tiesios. Po liūdnai romantiškos „Foreign Policy“ seka vienas iš kontraversiškiausių „Dirty Beauty“ kūrinių „Legs Are Spreading“. Geras šiuolaikinio rokenrolo pavyzdys, skambesiu primenantis pirmojo albumo „Easter Song“. „If tongues come out and legs are spreading / Well before a catholic wedding / Even priests get hard without a doubt“ – nedviprasmiškos eilutės, galinčios šokiruoti dažną dievobaimingą tautietį, aišku, jei tik būtų suprastos. Nes kad ir ką dainuotų T. Sinickis, Lietuvoje dėmesys bus atkreiptas tik į lietuviškai ištartus jo žodžius. Tiesa, buvo mintis įrašyti lietuvišką „Legs Are Spreading“ versiją „Vydūnas“. „Koks bebūtų jaunas kūnas, viską įperka Vydūnas“ ilgiau užsilieka galvoje, nei „Though she's your little sister I will not keep the distance down“. Tačiau pritrūkus noro ar pinigų „Vydūno“ įrašas nepasirodė.

Klausant toliau vis dar girdimas rokenroliškas skambesys, šįkart dainoje „Little Things“. Dar per NML kovas grotas kūrinys perdirbtas, Tomo balsas kompiuterizuotas ir skamba kiek juokingai. Vis gi vokalas niekada nebuvo stiprioji GRAVEL pusė, o tokiose daug žodžių turinčiose dainose tai atsiskleidžia ypač aiškiai. Kiek geresnė situacija su „Nobody Knows“, tačiau dėl savo lyrinės pusės ir ji sukelia ironišką šypseną. Menkiausiai progai pasitaikius pašiepdamas Mamontovo „laukus“ ar „vandenį“, T. Sinickis šįkart pats apdainuoja mėlyną dangų ir šokančius drugelius. Bet kokiu atveju, „Nobody Knows“ – jauki daina ir graži įžanga į sekančiąją „Trust“, kuri yra kažkas visiškai šviežio ir netikėto net ir ištikimiems GRAVEL klausytojams. Tomo brolis Miroslavas Sinickis įrodė, kad gali būti ne tik virtuoziškas gitaros soluotojas, bet ir neblogesnis pianistas. Piano rock – naujas ir pasiteisinęs komponentas grupės muzikoje. Žinoma, kur tik susimaišo pianinas ir rokas, iškart į galvą ateina COLDPLAY ar mažų mažiausiai KEANE. Nei vienos jų lygio GRAVEL nepasiekė, bet vis tiek sukūrė originalią ir įdomią dainą; klausytojų ausys džiaugiasi.

Po „Trust“ – triuškinantis smūgis, pavadintas „Parents Never Lie“. Tikras, kokybiškas ir prasmingas rokas; aštrios gitaros ir slogi nuotaika, laikinai sukelianti žąsies odos efektą. Dešimt balų iš dešimties, po tokių kūrinių norisi vėl pradėti tikėti Lietuvos roko scena. Gaila, kad to paties lygio neišlaiko „Parents Never Lie“ pakeičiantys „Who‘s That Missus“ ir „Lucy“. Abu originalūs savo žodžiais, tačiau per daug primityvūs skambesiu. Labiausiai įsiminė antrasis „Lucy“ stulpelis: „Her sister model is an escor / Top of the phone list of Birmingham / We've never had a lot to export / But we have found with what we could begin“. Rodos T. Sinickis, būdamas profesionalus ekonomistas, prekybą merginomis išmano nepriekaištingai ir dainuoja apie tai nesidrovėdamas. „Lucy“ yra dar atviresnė už „Legs Are Spreading“, tačiau ir vėl gi, anglų kalbos barjeras sutrukdys į šią dainą atkreipti rimtesnį dėmesį.

Priešinga situacija su „O mano meilė“. Savotiška švelnesnė „Aš išpjoviau tavo širdį“ versija išsiskiria užstalės dainų lygio priedainiu ir nuotaikingais stulpelių žodžiais, pvz.: „O mano meilė man nulaužė pirštą, jis kraujuoja, jis beveik jau miršta“ Vaikiškai žavus ir originalu atsakas į visus jausmingas Lietuvos estrados grandų meilės hitus. Paskutinysis albumo kūrinys „Why Not Produce a Child“ tik pratęsia „O mano meilė“ temą. Šįkart T. Sinickis dainuoja nemažiau jausmingai ir švelniai nei pvz. Č. Gabalis „Lopšinę“. Skirtumas tik tas, kad Tomo dainos žodžiai išvertus į lietuvių kalbą skambėtų maždaug taip: „Kodėl gi truputį nesužvėrėjus? Kodėl gi neužstačius vaiko?“. Lyrinė baladė, su BLOODHOUND GANG tipo tekstu – neblogas pasirinkimas užbaigti šį keistą albumą.

Po visų vienuolikos dainų tesinori atsikvėpti ir pripažinti faktus: GRAVEL vyrai sugebėjo perlipti tą vieno albumo ribą, kurioje užstrigo BRAINERS, IR, SH ir daug kitų perspektyviomis laikytų ir tebelaikomų Lietuvos roko grupių. Nors „Dirty Beauty“ ir pasirodė tik skaitmeniniu formatu, svarbiausia, kad jis apskritai pasirodė ir yra kokybiškesnis už debiutinį „Pockets Full of Fun“. Pastarasis buvo labiau vientisas, tačiau „Dirty Beauty“ išsiskiria netikėtais sprendimais. „Trust“ ir „O mano meilė“ peržengė visas GRAVEL ankščiau susikurtas skambesio ribas ir, kartu su nepriekaištingomis „Foreign Policy“ ir „Parents Never Lie“, atskleidė didelį grupės potencialą. Nors T. Sinickio balsas dažnai yra per silpnas, o Miroslavo solo atrodo kažkur jau girdėtos, GRAVEL vyrai nusipelnė savo pačių iškovotos vietos Lietuvos klubų scenose ir mūsų mp3 grotuvuose. Reikia tikėtis, kad mintys apie išsiskyrimą ir liks tik mintimis, o balandžio 19-osios koncertas „Sienoje“ nebus paskutinis. Dabar ne metas numirti, dabar metas džiaugtis „Dirty Beauty“ ir bendra lietuviškų albumų situacija: dar neįpusėjus metams mes jau turime A. Orlovos „Laukinis šuo dingo“, A. Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona.“ ir GRAVEL – „Dirty Beauty“. Trys visiškai skirtingi, bet profesionalūs albumai, trys žingsniai Lietuvos muzikos gerėjimo link. Plojimai.

Gravel - Foreign Policy (acoustic at L'amour)

Rodyk draugams

Praleidęs pirmąją konsultaciją šįkart nestabdžiau savęs, negailėjau pinigų ir išvykau į Vilnių. Vis dar svajoju apie žurnalistikos studijas, tačiau teatro taip lengvai numesti nenoriu, o konsultacijos yra puikus būdas tobulėti šioj srity, nesvarbu, kad galbūt ir nestosiu aš ton LTMA. Buvom trise, trys jau kompanija, cha. Su Ieva dar pasirepetavom jos dviejų akordų dainą ir prisijungėm prie visų laukiančiųjų. Man dauguma žmonių kaip ir visada atrodė nedraugiški, kaip ir visada vėliau džiaugiausi klydęs.

Teatro grupę šiemet renka Julius Dautartas, kuris jau po pirmų pasisakymų sudarė gerbtino ir intelektualaus žmogaus įspūdį, kas kirtosi su kai kuriom mano išankstinėm girdėtom nuomonėm. Visgi 40 spektaklių sukūręs režisierius kitoks ir negali būti.

Trumpai pakalbėjęs jis pakvietė savanorius scenon, kurie ten veržte veržėsi. Prisiminiau mūsų anglų kalbos pamokas, kai mokytoja ištaria „Any volunteers?“, o volunteers nėra. Čia viskas kitaip, čia kiekvienas prispaustas prie sienos žinodamas, kad jei neis scenon, taip ir liks nepastebėtas. Ieva irgi nieko nelaukė, jau po pirmosios savanorės atsidūrė prieš visą salę, o tai reiškė, kad tuoj ten atsidursiu ir aš. Klausiau jos eilėraščio ir laikiau įsikibęs gitarą. Atėjus dainos metui griebiau ją iš dėklo, lipau scenon, pradėjau grot ir supratau, kad viskas labai negerai - skambėjo baisiai. Ieva per priedainį dar per daug užkėlė balsą ir viskas, buvo galas. Pradėjau teisintis, kad imdamas gitarą iš dėklo, netyčia užkliudžiau derintukus ir jie susisukinėjo baisiai. Bet juk po velniais, taip ir buvo! Dautartas nepyko, liepė Ievai suvaidint vištos kiaušinio padėjimo procesą, o man pritarti mušant gitarą tarsi būgnus. Viskas gavos neblogai, visai netikėtai palikom šiokį tokį įspūdį, net vardus vėliau mūsų atsiminė.

Aišku, apie save rašau daugiausia, bet iš esmės ten buvo daug geresnių pasirodymų ir talentingesnių artistų. Sėdėjau vienoje salėje su dar bent 50 talentingų, motyvuotų ir teatrą mylinčių asmenybių. Kiekvienas jų galėjo vaidinti, dainuoti, šokti, ir argumentuotai apginti savo nuomonę. Tai buvo puiku. Režisierius profesionaliai valdė situaciją, daug kalbėjo, daug pamokė ir tos beveik 4 valandos neprailgo. Nežinau tiksliai kada bus kita konsultacija, bet aš jau dabar noriu į ją. Ir noriu bandyti stoti Į LMTA, nors nežinau ar turiu aktoriaus pašaukimą. Sau tyliai sakau, kad ne, bet po tokių dienų kaip ši, viskas kuriam laikui apsiverčia aukštyn kojom. Be to, vaikinams ten įstoti lengviau, nes jų ir merginų santykis turbūt buvo 1/5.

P.S. Man didžiausią įspūdį paliko mergina, eilėraščius deklamavusi savotiškai juos skaldydama, tarsi mikčiodama. Ją sukritikavo, kad trims skirtingų autorių eilėraščiams pritaikė tą pačią kalbėjimo manierą, bet man asmeniškai visi trys suskambėjo užtikrintai. Tai buvo įdomu ir labai gražu. Norėjau jai tai pasakyti po visko, bet ji paliko salę dar prieš konsultacijai pasibaigiant. Yra 0,001% tikimybė, kad ji tai perskaitys čia, o kas žino.

Rodyk draugams

Spaudžiau PLAY tikėdamasis pažiūrėti dar vieną emo kids išjuokiantį filmuką, bet šįkart likau nustebintas. Toji mergina, nors ir atrodo pakankamai juokingai, kovoja už save, savo stilių ir savo draugus visa esybe. Geras pavyzdys, kaip reikia įtikinamai reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Aišku, nebūtina kalbėti prieš kamerą ir paskuj dėti įrašą į YouTube, tačiau tie „Views: 348,604“ ir „Comments: 11,618“ daug ką pasako. Galėjo ji tik neapsiverkti vėliau ir savo plaukų taip nuo akies nežerti. Na, pažiūrėkit patys:

Rodyk draugams