Šiandien netikėtai sužinojau, kad jau pasirodė istorijos ir anglų kalbos valstybinių egzaminų rezultatai. Du sms ir viskas! Dvylika metų mokykloje eitas kelias baigtas, beliko formalumai.
Egzaminai yra suktas dalykas, dėl ko, prieš perskaitant kiekvieną iš tų žinučių, širdis virpėdavo dukart labiau nei įprasta. Bet po visų trijų sekė palaimos jausmas. Po galais, kuomet gauni 94% lietuvių kalbos, 91% anglų kalbos ir 87% istorijos, negali nesidžiaugti. Dabar bandau įsikalti galvon, kad aš jau galiu planuotis savo gyvenimą Vilniuje. Juk į VU, kad ir kokių aukštų balų ten reikėtų, turiu būti priimtas. Tik norisi ne bet ko, o VU žurnalistikos. Liepos 3 d. bus stojamasis konkursas, laukia smagi patirtis.
Ir velnop visus aukštojo mokslo kritikus ir „Ar verta tapti studentu Lietuvoje?“ žiūrėtojus. Dabar mano galva prikimšta gražių svajonių, kurios sukasi apie gyvenimą sostinėje ir studijavimą universitete. Jei po penkių metų suprasiu, kad šiandien sužinoti aukšti balai yra nieko verti, būtinai pranešiu.
Visos bemiegės naktys atsipirko
Rodyk draugams
Atsakymas: statyk už ją pinigus lažybų kontoroje! Tą aš ir padariau šiandien, pirmąkart gyvenime. 20 litų už tai, kad laimės vokiečiai ir ispanai. Vokiečių pergalės koeficientas ~1,4, ispanų - ~2,2. Viską susumavus, galiu laimėti 64 litus, t.y. 44 litai pelno. Bet jei viską pralošiu, tuomet pažadėjau sau daugiau taip nerizikuoti. Nebent būsiu visiškai praradęs bet kokią viltį padoriais būdais užsidirbti. Bet juk nebūsiu, taip..?
Visa tai tolimoje ateityje. O dabar - pirmyn, Vokietija! Niekad nemėgau šios komandos, tačiau man jų pergalė prieš turkus atrodo tokia akivaizdi, kad nors imk ir tūkstantį litų pastatyk. Gyvenimas ne filmas, todėl turkai daugiau stebuklų nesukurs. Juk nesukurs..?
Svarbiausia, kad dabar pirmąkart pajusiu tikrą futbolo azartą, koks buvo nebent mūsiškiams žaidžiant prieš italus, kuomet lietuviai buvo išsiveržę į priekį. Bet tai jau buvo seniai, kaip seniai. Dabar laukia nauji pojūčiai, netgi vakarus iš eilės. Aišku, jei vokiečiai praloš, tuomet antrosios rungtynės jau bus bevertės. Bet jie nepraloš. Juk nepraloš..?
Rodyk draugams
Kartais nustebinu pats save ir pvz. įsivaizduoju, kad esu poetas. Šįkart gavos kažkoks modernizmas „kuriuo“ rašyti yra daug lengviau, nei sukurti gražų rimuotą ir ritmą turintį eilėraštį. Rimuojančius poetus visada vertinau labiau nei tuos, kurie bando viską padaryti kuo įmantriau ir netradiciškiau. Pats dar iki gražaus rimo nepriaugau ir kažin ar kada nors priaugsiu, nors pradinėse klasėse buvau parašęs nemažai ketureilių kurių eilutės baigdavos Jonas-ponas-kapitonas.
Įžanga baigta, prašom jums mano antipatriotiškas eilėraštis. Iš tikro patinka gyventi Lietuvoje, nes neturiu su kuo lyginti. Bet tie lietuviai vis tiek kartais keisti žmonės:
Lietuvis
Lietuvis – žmogus budrus
Pastebi visus niekam nereikalingus
Pakelia galvą
Ir praeina.
Lietuvis – žmogus imlus
Šiukštu, niekada nieko neklausia
Sėdi mokinio suole
Ir pritariamai linksi smakrą.
Lietuvis – žmogus kuklus
Šoka nejudindamas liemens
Trepsi koja
Ir nedrąsiai stebi kitus.
Lietuvis – žmogus orus
Turi kuprelę
Žiūri į žemę
Ir mėgsta išgerti.
Lietuvis – žmogus veržlus
Vairuoja Audi
Lenkia lėtapėdžius dešine puse
Ir atvažiuoja pirmas.
Lietuvis – žmogus putlus
Valgo kiaulės taukus
Gamina vėdarus
Ir aunas mini sijoną.
Lietuvis – vis tiek žmogus
Bent jau kritikuoja savus, o ne kitus.
Rodyk draugams
