!

Praleidęs pirmąją konsultaciją šįkart nestabdžiau savęs, negailėjau pinigų ir išvykau į Vilnių. Vis dar svajoju apie žurnalistikos studijas, tačiau teatro taip lengvai numesti nenoriu, o konsultacijos yra puikus būdas tobulėti šioj srity, nesvarbu, kad galbūt ir nestosiu aš ton LTMA. Buvom trise, trys jau kompanija, cha. Su Ieva dar pasirepetavom jos dviejų akordų dainą ir prisijungėm prie visų laukiančiųjų. Man dauguma žmonių kaip ir visada atrodė nedraugiški, kaip ir visada vėliau džiaugiausi klydęs.

Teatro grupę šiemet renka Julius Dautartas, kuris jau po pirmų pasisakymų sudarė gerbtino ir intelektualaus žmogaus įspūdį, kas kirtosi su kai kuriom mano išankstinėm girdėtom nuomonėm. Visgi 40 spektaklių sukūręs režisierius kitoks ir negali būti.

Trumpai pakalbėjęs jis pakvietė savanorius scenon, kurie ten veržte veržėsi. Prisiminiau mūsų anglų kalbos pamokas, kai mokytoja ištaria „Any volunteers?“, o volunteers nėra. Čia viskas kitaip, čia kiekvienas prispaustas prie sienos žinodamas, kad jei neis scenon, taip ir liks nepastebėtas. Ieva irgi nieko nelaukė, jau po pirmosios savanorės atsidūrė prieš visą salę, o tai reiškė, kad tuoj ten atsidursiu ir aš. Klausiau jos eilėraščio ir laikiau įsikibęs gitarą. Atėjus dainos metui griebiau ją iš dėklo, lipau scenon, pradėjau grot ir supratau, kad viskas labai negerai - skambėjo baisiai. Ieva per priedainį dar per daug užkėlė balsą ir viskas, buvo galas. Pradėjau teisintis, kad imdamas gitarą iš dėklo, netyčia užkliudžiau derintukus ir jie susisukinėjo baisiai. Bet juk po velniais, taip ir buvo! Dautartas nepyko, liepė Ievai suvaidint vištos kiaušinio padėjimo procesą, o man pritarti mušant gitarą tarsi būgnus. Viskas gavos neblogai, visai netikėtai palikom šiokį tokį įspūdį, net vardus vėliau mūsų atsiminė.

Aišku, apie save rašau daugiausia, bet iš esmės ten buvo daug geresnių pasirodymų ir talentingesnių artistų. Sėdėjau vienoje salėje su dar bent 50 talentingų, motyvuotų ir teatrą mylinčių asmenybių. Kiekvienas jų galėjo vaidinti, dainuoti, šokti, ir argumentuotai apginti savo nuomonę. Tai buvo puiku. Režisierius profesionaliai valdė situaciją, daug kalbėjo, daug pamokė ir tos beveik 4 valandos neprailgo. Nežinau tiksliai kada bus kita konsultacija, bet aš jau dabar noriu į ją. Ir noriu bandyti stoti Į LMTA, nors nežinau ar turiu aktoriaus pašaukimą. Sau tyliai sakau, kad ne, bet po tokių dienų kaip ši, viskas kuriam laikui apsiverčia aukštyn kojom. Be to, vaikinams ten įstoti lengviau, nes jų ir merginų santykis turbūt buvo 1/5.

P.S. Man didžiausią įspūdį paliko mergina, eilėraščius deklamavusi savotiškai juos skaldydama, tarsi mikčiodama. Ją sukritikavo, kad trims skirtingų autorių eilėraščiams pritaikė tą pačią kalbėjimo manierą, bet man asmeniškai visi trys suskambėjo užtikrintai. Tai buvo įdomu ir labai gražu. Norėjau jai tai pasakyti po visko, bet ji paliko salę dar prieš konsultacijai pasibaigiant. Yra 0,001% tikimybė, kad ji tai perskaitys čia, o kas žino.

Rodyk draugams

Spaudžiau PLAY tikėdamasis pažiūrėti dar vieną emo kids išjuokiantį filmuką, bet šįkart likau nustebintas. Toji mergina, nors ir atrodo pakankamai juokingai, kovoja už save, savo stilių ir savo draugus visa esybe. Geras pavyzdys, kaip reikia įtikinamai reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Aišku, nebūtina kalbėti prieš kamerą ir paskuj dėti įrašą į YouTube, tačiau tie „Views: 348,604“ ir „Comments: 11,618“ daug ką pasako. Galėjo ji tik neapsiverkti vėliau ir savo plaukų taip nuo akies nežerti. Na, pažiūrėkit patys:

Rodyk draugams

Buvau pamėgęs šį žurnalą su visais jo minusais, bet naujasis kainos padidinimas galutinai pribloškė. Jau ir ankščiau mokėti 5 Lt už 50 puslapių leidinį atrodė neteisinga, bet dabar, kai kaina padidėjo iki 8 Lt, o puslapių skaičius kažkodėl liko toks pat, norisi rašyti žurnalo redakcijai ir galvoti, ką daro. Palaikau muzikos plėtojimą Lietuvoje, bet ne tokiom sąlygom. Lauksiu dabar „Miesto I.Q.“ kuris už 5 Lt siūlo 150 puslapių, kurių bent pusė yra daugiau ar mažiau įdomūs. Galiausiai turbūt visai atsisakysiu žurnalų pirkimo ir tenkinsiuos informacijos kaupimu kompiutery. Pigiau ir paprasčiau, nors dažnai taip įgrista prie tos ūžiančios dėžės sėdėti.

Rodyk draugams

Pagaliau turiu beveik pilną komplektą: visas Simpsonų serijas nuo pačios pirmos iki 17-o sezono paskutinės. Beliks gauti 18-ą sezoną ir visus būsimus, jei tik Simpsonai dar bus kuriami. Šiandien peržiūrėjau pirmąsias dvi serijas, transliuotas dar 1989-ųjų žiemą. Jos primityvios ir neišbaigtos, bet bežiūrint vis tiek apėmė nostalgija. Pirmąkart tas serijas mačiau kai man buvo gal 10 metų. Pamenu, savaitgalių rytais keldavaus 9 ar 10 valandą vien tam, kad įsijungčiau TV3 ir žiūrėčiau Simpsonus. Jų nenustelbė nei Digimonai nei Popajus (;D), valio mano teisingam jaunam mąstymui.

Šiandien išsikėliau sau tikslą taip iš eilės peržiūrėti visas serijas. Man patinka panašūs eiliškumai, pvz. pradėjęs domėtis kokia nors muzikos grupe dažnai pirmiausia siunčiuos debiutinį jos albumą, tikėdamasis, kad taip pamažu pamažu susipažinsiu su visa diskografija. Aišku, besidomint viena grupe, staiga atsiranda kita užimanti jos vietą. Taip nieko žmoniškai ir nepabaigiu. Bet su Simpsonais taip neatsitiks, nes jie neturi konkurentų. Per TV be filmų reguliariai žiūriu tik krepšinį ir tuos pačius Simpsonus. Laiko užtenka abiems.

Keisčiausia, jog tas serialas man niekad nepabodo. Priešingai – esant bet kokiai nuotaikai jis nuteikia teigiamai. Mano ir Matt Groening komandos humoro jausmas turbūt labai panašus, lenkiu jiems galvą.

Šiandien Google paieškoje įvedžiau „Simpsonai“ ir nustebau radęs net kelis lietuviškus Simpsonų gerbėjų puslapius. Dar labiau nustebau, radęs juose baisų sakinių stilių ir pažodinį informacijos iš thesimpsons.com vertimą. Įvertinkit patys:

Houmeris - trenktas branduolinės jėgainės inspektorius. Houmeris, kaip Springfildo atominės jėgainės 7G sektoriaus saugos inspektorius, atlieka daug darbų: <...>

Houmeris buvo išrinktas Springfildo mėnesio saugos inspektoriumi 1990-ų spalio mėnesį.

Pora blogų minčių ir yra jo galvoje, gal dar pora blogesnių, kurias ištirti ėmėsi vietinis apylinkės prokuroras.

Ir panašių sakinių ten pilna. Aišku, puslapiai mėgėjiški, bet vis tiek rašyti reikia mokėti, ypač kai paskuj ta pati informacija dedama į lietuviškąją wikipedia.

Dar norėjau parašyti:

Simpsonai yra daugiau nei paprasta animacija. Tai yra ironiškas viso gyvenimo atspindys. Jei būtų mano valia, kai kurias serijas rodyčiau moksleiviams per pilietinio ugdymo arba etikos pamokas. Jose puikiai atskleidžiami JAV visuomenės pliusai ir minusai. Lietuvai, kaip demokratinei valstybei, daug kas irgi tinka.

Įdomus faktas: 2002 12 03 BBC News pranešimas: “Homer Simpson's catchphrase “d'oh!” has made it into the updated online edition of the Oxford English Dictionary, published on Thursday. It makes the expression an official word of the English language.”

Rodyk draugams

„Toks, kurio antrąkart nežiūrėčiau“. Taip vienu sakiniu apibūdinau šį filmą. Tai nereiškia, kad jis yra blogas ar kad nerekomenduosiu jo aplinkiniams. Dar ir kaip rekomenduosiu. Visų pirma reikia palaikyti savą kino industriją, antraip jos apyvarta ir toliau bus vienas filmas per metus, kaip kad buvo pernai. Bent jau už „Nuodėmės užkalbėjimą“, tą prėjusių metų vienintelį, „Nereikalingi žmonės“ man pasirodė prasmingesnis ir įsimintinesnis, reiškia, kylam į viršų.

Bet antrąkart vis tiek nežiūrėčiau. Vien dėl režisieriaus, o gal operatoriaus idėjos rodyti objektus iš labai labai arti ir nuolat judinti ekrane matomą vaizdą. Tuo siekta realistiškumo, bet pasiekta viso labo žiūrovų akių skausmas. „Panelės“ priedo MAXI kino apžvalgose seniau būdavo vertinimas „valios ugdymui“, reikšdavęs, jog filmas yra toks blogas, kad jį verta žiūrėti nebent norint išsiugdyti pakantumą ir pasitikrinti kantrybę. „Nereikalingus žmones“ įvertinti „valios ugdymui“ galima vien dėl aukščiau paminėtų operatorinių sprendimų. Pirmosiose scenose nuolatinis zoominimas ir drebinimas patraukė dėmesį, bet jau tada pradėjau laukti, kada akys galės pasidžiaugti bent kiek daugiau perspektyvos parodančiais vaizdais. Deja, taip, praktiškai, ir nesulaukiau. Sėdėjau, žiūrėjau ir pamažu įpratau. Išsiugdžiau valią.

Žinoma, operatoriaus darbas yra tik viena iš sudėtinių filmo dalių, kuri yra svarbi, bet nesvarbiausia. Dabar nustosiu vaidint kino kritiką ir rašysiu kaip eilinis kino teatro lankytojas, koks aš ir esu. Visų pirma, didžiausią pliusą rašyčiau scenoms su žiguliu. Ir aktoriai, ir nuotaika, ir aktyvūs veiksmas (!!!) įtraukė. Sveikintina, kad prie tos avarijos buvo nuolat grįžtama, kas suteikė filmui bent kiek įvairumo. Po ištemptų ir, tiesiai šviesiai, neįdomių scenų lemtingos avarijos prisiminimas prabudindavo. Ir tai nereiškia, jog esu vienas tų, kuriuos žavi „The Fast and the Furiuos“. Ten viskas yra išpūsta ir pradeda nusibosti, tuo tarpu šiame filme, net ir baltas sovietinis žigulys įnešė aktyvumo ir intrigos.

Turiu pasakyti, kad man patiko Norą vaidinusi aktorė, kurios pavardės tikrai nežinau, nes esu tik eilinis kino teatro lankytojas. Jos vaidmuo pasirodė įtraukiantis, gal dėl to, kad ji buvo graži. Mėgstu žiūrėti į gražius aktorius, kad ir neidealiai vaidinančius. Ir nesuprantu, kodėl visi komentatoriai pirmiausia kritikuoja būtent jos personažą. Aš manau, kad didžiausios kritikos nusipelnė Valda. Ji atrodė taip nenatūraliai, kad net kėlė piktdžiugišką šypseną. Suprantu, kad koją pakišo scenarijus ir dialogai, o ne pačios aktorės talento stoka. Bet vis tiek.

Visi daugiau mažiau gyrė Mamontovą. Aš prisidedau prie jų. Turi jis savą šarmą, nors tu ką. Nervino nuolatinis jo personažo tylėjimas. Manau būtų buvę daug įdomiau, jei kunigą būtų vaidinęs Smoriginas, o Beną – Mamontovas. Girtą Smoriginą ir melancholišką Mamontovą jau esu matęs bent porąkart, tuo tarpu personažų susikeitimas būtų didelis iššūkis patiems aktoriams ir atrakcija žiūrovams.

Grįžtu prie berniuko Pauliaus, tiksliau pradedu kalbėti apie jį. Paulius juk buvo viena kertinių siužeto grandžių. Man patiko kaip jis nupiešė papūgos kojas kitoje lapo pusėje nes toje, ant kurios piešė kūną, nebeliko vietos. Tai buvo bene vienintelė filmo vieta, kai tikrai nuoširdžiai nusijuokiau. Gaila tik kad berniuko pasisakymai buvo tokie nenatūralūs. Susidarė įspūdis, jog norėta pabrėžti vaikiškumą ir kitokį nei visų filmo herojų mąstymą, bet tai gavos ryškiai perspaustai.

Visus minusus nubraukė paskutinė berniuko šypsena. Ji buvo graži, vaikiškai graži. Net pajaučiau, kaip pradėjo kauptis ašaros. Nesikaupė taip stipriai, kad ištrykštų lauk, bet vis tiek, jau šis tas.

Apie filmo muziką reikėtų prirašyti daug teigiamų žodžių, bet juos jau išrašė kiti recenzistai ir komentatoriai. Aš galiu jiems tik pritarti ir pasižadėti sau nusipirkti „Nereikalingų žmonių“ garso takelį CD pavidalu, jei tik jis bus išleistas.

Nuosprendis: nesigaliu ėjęs į šį filmą, nors jį žiūrint buvo ne vienas momentas kai galvojau priešingai. Galiausiai avarijos scenos, vaiko šypsena ir Mamontovo muzika nusvėrė pliusų-minusų svarstykles pirmųjų naudai. O dar tas jausmas: „Juk visa tai atliko lietuviai!“. Kartais pabundantis patriotizmas skatina braukti visus neigiamus dalykus šalin. Jei jis išliks pabudęs iki rytojaus vakaro, eisiu darkart peržiūrėti Puipos „Dievų mišką“, vardan palyginimo. Tiesa, tai jau žvalgymasis į praeitį. Geriau dabar pasvajosiu apie ateitį ir lauksiu šįmet dar bent dviejų lietuviškų kino filmų. Vienas tegul būna romantinė drama, o kitas – komedija. Užteks tų slogių emocijų.

Gražuoliai

Rodyk draugams